Labas, kalbos mylėtojau!

Ar kada nors jautiesi taip, lyg norėtum vienu judesiu atverti visus namų langus skersvėjui ir įsileisti šviežio oro gurkšnį? Senoliai tam turėjo vieną itin vaizdingą veiksmažodį – advėloti.

Kaip šis žodis skambėjo gyvoje kalboje?

Lietuvių kalbos žodyno lobynuose išlikę tokie gyvi pavyzdžiai iš Liepalingio apylinkių:

„Pečius advėlotas, durys advėlotos.“
— Užrašyta Liepalingyje (Lp.)

„Čia atadvėloti langai.“
— Vartojama ir ilgesnė priešdėlinė forma atadvėloti

Kodėl verta jį prisiminti?

Šiandien esame įpratę sakyti „atlapoti“ arba simple „plačiai atidaryti“. Tačiau žodis advėloti turi savyje ypatingos jėgos ir erdvumo pojūtį. Įsivaizduokite senovinį pečių, kurio durelės atvertos iki galo, kad šiluma užplūstų visą trobą, arba kluono duris, advėlotas vasaros vėjui.

Šiltuoju metų laiku, kai norėsis pravėdinti namus ar plačiai sutikti laukiamus svečius, prisimink – tu ne tiesiog atidarai duris, tu jas advėloji!